www.besimdemaku.page.tl

FEJA ISLAME ESHTE JET

Bujaria dhe gjersia shpirtit

Bujar ėshtė ai njeri qė e ka dorėn tė lėshuar nė dhurata, qė ndihmon e dhuron me zemėr tė hapur. Bujaria ėshtė sjellja a zakoni i tė dhuruarit me zemėrgjerėsi, i tė ndihmuarit tė tė tjerėve pa ngurrim. Bujaria ėshtė njė rregull i lartė i moralit, sipas tė cilit njeriu, me mundėsitė qė ka, pa synuar tjetėr shpėrblim pėrveē kėnaqėsisė sė Allahut, u dhuron nė pastėrti e mirėsi tė plotė atyre qė kanė nevojė, brenda pėrmasave tė sė ligjshmes. Pa dyshim, ndėr treguesit mė tė fuqishėm tė imanit ėshtė edhe vėnia e pasurisė dhe e tė mirave vetjake nė shėrbim tė tė tjerėve. Kėsaj, nė shprehjen mė tė pėrdorshme, i themi bujari (xhud, seha). Njė veli e ka quajtur bujarinė profesion tė profetėve dhe tė evlijave. Bujaria ėshtė shprehje themelore e tė qenit i sigurt nė fuqinė, mėshirėn dhe mirėsinė e Allahut. Zemrat qė nuk janė tė pėrlyera prej lakmive, prej babėzive e prej mungesės sė dhembshurisė, e pasqyrojnė kthjelltėsinė dhe pastėrtinė e tyre nė formėn e bujarisė. Njeriu qė beson se mallrat dhe ngjarjet janė veēse njė shprehje e emrave dhe e cilėsive tė tė Lartit Krijues, e dinė se njėri prej atyre emrave ėshtė edhe Rezzak (Ai qė u dhuron rizkun tė gjitha krijesave) dhe besojnė se pėrmes kėtij emri, Allahu ka premtuar t’i ushqejė tė gjitha krijesat: “Tė ushqyerit e tė gjitha gjallesave nė faqe tė dheut i pėrket Allahut. Edhe vendet ku ato do tė banojnė dhe vendet e banesės sė tyre tė fundit Ai i di.” (Hud, 6) Njė zemėr qė e beson kėtė, nuk sheh kurrfarė rreziku nė tė dhuruarit pa masė tė gjithēkaje qė ka nė dorė; pėrkundrazi, me kėtė sjellje ndien lumturi e mirėqenie. “Kush ruhet prej zemėrngushtėsisė e koprracisė, pikėrisht tė tillėt janė ata qė kanė mbėrritur shpėtimin.” (Hashr, 10) Pėr tė mposhtur lakminė, duhet tė jesh bujar, qoftė duke dhuruar shumė, qoftė pak, qoftė kur je i pasur, qoftė i varfėr. Ai qė nuk jep nė varfėri, kur pasurohet sėrish nuk jep. Duhet dhuruar pavarėsisht sasisė. Sasia ėshtė ēėshtje lėndore, ndėrsa ajo ēka kėrkohet ėshtė arritja e dėshirės dhe e forcės pėr tė dhuruar. Tė dhėnit ėshtė ēėshtje e nijetit. Bujaria ėshtė mjeshtėri e shpirtit. Ajo i shtyn njerėzit qė t’u dhurojnė atyre nė nevojė, i nxit qė tė zhvillojnė mirėsinė, ihsanin. Njeriu qė e zotėron kėtė mjeshtėri, ndihmon gjithkėnd me gjithēka tė dobishme nė fushat personale e shoqėrore. Qė tė gėzosh ihsanin e tė bėsh mirėsi pa qenė i detyruar nga kurrkush, kėrkon shpirt e zemėr. Ata qė veprojnė me mendimin se “Ai qė jep rizkun ėshtė Allahu” (Neml, 64; Dharijat, 58), i kanė zemrat tė pastra e tė pasura. (Lejl, 17-20). Ata mundohen qė, me qenien e vet, nė gjithfarė mėnyrash, tė jenė tė dobishėm pėr tė tjerėt. Ata besojnė se Allahu i Madhėruar u ka dhuruar prej mirėsisė e begatisė sė vet dhe se nė kėtė qė u ėshtė dhuruar njerėzit nė nevojė kanė pjesėn qė u takon (Hud, 6). Bujarinė e konsiderojnė si bazėn e tė drejtės sė robit. Tė drejtat e tyre ua falin tė tjerėve. Pa menduar pėr nevojat e veta, mundohen t’u pėrmbushin nevojat tė tjerėve. Madje edhe diēka qė e kanė nevojė tė domosdoshme pėr vete, zgjedhin t’ia dhurojnė tjetėrkujt. Nė mėnyrė qė tė fitohet virtyti i bujarisė, duhet qė ndihma tė ofrohet vullnetarisht (Hashr, 5; Hadid, 11-18; Maide, 13), qė kundrejt ndihmės tė mos priten shėrbime, lėvdata e shpėrblime, (Insan, 8-l0), qė tė shmangen sjelljet qė mund ta turpėrojnė e ta vėnė nė pozitė tė vėshtirė atė qė pėrfiton nga ndihma (Bekare, 263-264) dhe qė ajo ēka dhurohet tė ketė njė vlerė tė lartė pėr vetė dhuruesin (Ali Imran, 92). Sipas kushteve nėn tė cilat mund tė renditet, dijetarėt e Islamit e ndajnė bujarinė nė kėto shkallė: Sehavet: bujaria qė ushtrohet duke ndarė njė pjesė tė mallit. Kjo pranohet si shkalla mė e ulėt e bujarisė. E tillė ėshtė dhėnia e zekatit. Xhud: bujaria qė ushtrohet duke shpėrndarė pjesėn mė tė madhe tė mallit nė zotėrim dhe duke mbajtur pėr vete vetėm pakicėn e tij. Kjo ėshtė si ndihma qė Ebu Bekri ofronte nė shumicėn e rasteve pėr nevoja tė luftės. Ithar: bujaria e ushtruar me diēka qė njeriu e ka tė nevojshme pėr vete, por qė duke iu nėnshtruar humbjes dhe vėshtirėsive, nė vend qė ta pėrdorė vetė, e dhuron nė dobi tė tė tjerėve. Shembulli i kėsaj bujarie nga Epoka e Lumturisė ishin myslimanėt e Medinės (ensarėt), qė i ftuan muhaxhirėt nga Meka nė qytetin e tyre dhe duke ndarė me ta gjithēka qė kishin, fituan vlerėsimin e Allahut (Hashr, 5). Njė tjetėr shembull ėshtė edhe ai i Ebu Bekrit, qė gjatė Hixhretit, kur ndodheshin nė shpellė, vuri jetėn e vet nė rrezik, i gatshėm pėr t’u flijuar pėr Profetin tonė, qė e donte aq shumė (Tevbe, 40). Nė Kuranin Fisnik, bujaria vendoset nė tė njėjtin nivel me xhihadin. Kurani nxit qė prej rizkut qė Allahu u ka dhuruar njerėzve, kėta t’u mundėsojnė edhe robėrve tė tjerė qė tė pėrfitojnė (Bekare, 254). Na bėhet e ditur se bujaria, nė Ditėn e Kiametit, do tė bėhet shkak qė njeriu tė shpėtojė prej ēdo vėshtirėsie e shqetėsimi. (Bekare, 222). Nė disa ajete, bujaria krahasohet me tregtinė. Ajo vendoset nė simbolikėn e njė borxhi qė i jepet Allahut tė Lartėsuar (Bekare, 244; Maide, 13; Hadid, 11). Zemrat, nė sajė tė bujarisė, pastrohen (Lejl, 17-20), sepse pas kufrit dhe nifakut, njė ndėr shkaqet qė e njollosin mė sė shumti zemrėn ėshtė dashuria e tepruar pėr pasurinė dhe dėshira pėr t’u lidhur me tepri pas mallit e pronės. Kėshtu, nė Kuranin Fisnik urdhėrohet e thuhet: “Dhe pasurinė e doni me tepri.” (Fexhr, 20) Pikėrisht prej kėsaj dashurie tė tepruar, njeriu mendon me frikė: “Nėse e dhuroj kėtė mall, mua nuk mė mbetet asgjė.” Dhe menjėherė Shejtani kalon nė veprim: “Shejtani ju tremb me varfėrinė, ju urdhėron koprracinė.” (Bekare, 268) Kurse Allahu i Lartėsuar na ka bėrė tė ditur se “malli dhe pasuria pėr njeriun janė veē njė sprovė” (Zumer, 49-52) dhe rruga pėr ta kapėrcyer me sukses kėtė sprovė ėshtė bujaria (Tegabun, 15-17). Nė krye tė arsyeve pėr tė cilat njerėzit i shmangen bujarisė ėshtė ndjesia: “Pėrse t’ua jap tė tjerėve njė pasuri qė e kam timen?” dhe mendimi qė pason prej saj: “Nėse u dhuroj tė tjerėve, pasuria ime pakėsohet dhe nė kohė nevoje mbetem nė vėshtirėsi.” Feja Islame i ka ērrėnjosur tė tilla ndjesi e mendime. Sipas Islamit, malli e pasuria nuk janė monopol i asnjė individi. Malli dhe pasuria janė vetėm tė Allahut tė Lartėsuar. Pronari i vetėm i gjithēkaje ėshtė vetėm Ai (Ali Imran, 179; Hadid, 10). Nė Kuranin Fisnik, kjo ėshtė theksuar nė mė shumė se njėzet ajete. Dhe duke qenė se pasuria i pėrket Allahut tė Lartėsuar, shpenzimi i saj nė rrugėn e tė Zotit, vlerėsohet prej besimtarit si dukuria mė e natyrshme. Ndjenja e bujarisė te besimtari buron pikėrisht prej kėtij mendimi. Profeti ynė i dashur (paqja qoftė mbi tė!) ka thėnė: “Njeriu bujar ėshtė pranė Allahut, pranė Xhenetit, pranė njerėzve dhe larg zjarrit. Njeriu koprrac ėshtė larg Allahut, larg Xhenetit dhe pranė zjarrit tė Xhehenemit. Xhahili bujar ėshtė mė i dashur pėr Allahun sesa koprraci qė bėn ibadet.”[1] “Ndėr njerėzit qė janė pėr t’u pasur zili ėshtė bujari.”[2] Profeti ynė (paqja qoftė mbi tė!) u kėshillon njerėzve qė gjatė kohės qė jetojnė nė kėtė botė tė jenė zemėrgjerė e bujarė dhe tė mos e lėnė kėtė punė pėr kohėn pasi tė ndahen nga kjo jetė: “Sadakaja mė e mirė ėshtė sadakaja qė njeriu e dhuron vetė. Sadakaja qė, duke qenė gjallė, teksa malli ėshtė nė duart tuaja, ia jepni nė masėn qė dėshironi njeriut qė dėshironi. Pėrndryshe, kur shpirti mbėrrin nė grykė, mbeteni vonė. Ata qė vijnė pas jush bėjnė ē’tė duan me tė.”[3] Abdullah bin Abbasi tregon kėshtu pėr bujarinė e Profetit tonė: “I Dėrguari i Allahut ishte mė bujari dhe mė dashamirėsi i njerėzve. Gjatė Ramazanit, nė kohėt kur gjendej sė bashku me Xhebrailin, ai dhuronte gjithēka.” Xhebraili vinte pranė tė Dėrguarit tė Allahut ēdo natė Ramazani dhe i mėsonte atij Kuranin. Xhebraili thoshte kėshtu: “I Dėrguari i Allahut ėshtė mė bujar sesa erėrat qė sjellin bereqetin.”[4] Prej Hz. Aliut na bėhet e ditur kėshtu: “Kur tė Dėrguarit tė Allahut i kėrkohej diēka, nėse ai dėshironte t’ia plotėsonte kėrkuesit kėtė dėshirė, thoshte: “Mirė.” Dhe kur nuk dėshironte, heshtte. Pėr asgjė nuk thoshte “jo”.”[5] Pėr tė mos u penduar mė vonė, myslimani, duke u sjellė me bujari, mallin e gjėnė qė Allahu ia ka dhuruar duhet ta shpenzojė nė tė gjallė tė vet, pėr kėnaqėsinė e Zotit, nė njė mėnyrė tė pėrshtatshme. Zoti i Madhėruar urdhėron e thotė: “Pėrpara se ndonjėrit prej jush t’i afrojė vdekja dhe tė thotė: ‘O Zoti im, sikur tė mė jepje edhe pak kohė qė tė jepja sadaka e tė bėhesha prej tė mirėve”, shpenzoni (nė rrugė tė Allahut) prej sendeve qė ju kemi dhuruar.” (Munafikun, 10). Kur bėjmė fjalė pėr bujarinė, duhet tė tregojmė kujdes pėr pikat e mėposhtme, qė mbartin njė rėndėsi pėrmbledhėse: Bujaria duhet tė ushtrohet me sende qė pėlqehen e qė kanė vlerė. Ajo qė jepet nuk duhet t’i pėrmendet tjetrit. Bujaria e pranuar ėshtė ajo qė bėhet nė kushte nevoje. Tė dhėnit nuk pakėson, por shton.